Uždarytas troškinys

Savaitgalio kelias nusidriekė iki Šiaulių. Kelio tikslas – tenisas, netikėtai prasiplėtė kulinariniais patyrimais, pastebėjimais ir nusistebėjimais.
Pirmas – jei visą dieną mitęs net ir pačiais skaniausiais sumuštiniais  vakarop užsinorėsi sriubos, teks nusivilti – žmogus, norintis tik sriubos, mažų mažiausiai yra keistas, o keistų vieta ne kavinėse. Paprasčiau sriubos gauti tinklinėse maitinimo įstaigose. O varge, žiūriu į tuos atneštus 5 šaukštus trintos sriubos ir galvoju – kada, kur, kaip ji trinta ir kodėl jos taip mažai? Lietuvoje sriuba vertinama kaip delikatesas?
Antras – 70 žmonių užstalė prie vieno, bet ilgo stalo. Ilgas tiek, kad nematytum galo, bet ne tiek, kad tilptų ne tik sėdimoji, bet ir pečiai . Ant stalo – kaproniniai kaspinai, bei sūrio krepšeliai su obuolių , liežuvio ir majonezo mišraine, pabarstyta juodgrūdėmis …stiliukas 🙂 Nevalgę tikrai nelikom, tik nustebę.
Trečias – Lietuvoje žodis „cepelinas“ – gėda. Juk būna , kad per penkmetį imi ir užsinori cepelinų. Mirtinai užsinori. Na ir ką – eini į kavinę ir užsisakai? Ne taip paprasta ! Po „tinklinės“ sriubos, atsisakiau ieškoti „tinklinių“ cepelinų . Pradėjome paieškas. Kiek radome kavinių nuo Šiaulių centro iki Kartenos – visose stojom. Kuršėnus išmaišėm – neradom net kavinės, ką jau cepelinų. Sportinio azarto pagauti, nepatingėjom užeiti į visus pakelės Restoranus – vos tik paklausus – ar turite cepelinų – mus palydėdavo paniekos kupinas atsakymas – „ne“. Noriu paantrinti P.Jurkevičiui, kai jis rašo, kad vos įėjęs į kavinę, beveik tiksliai  gali nuspėti, kas parašyta Meniu. Iš tiesų tai net spėti nereikia – visur tas pats – storiausios ir puošniausios knygos su Graikiškomis ir Cezario salotomis (atradimas – Airiškos salotos : pekino kopūstas, pomidorai, agurkai, pupelės, kumpelis, majonezas ), lašišomis, pangasijomis ir steikais ant grotelių. O taip norėtųsi tikro, natūralaus, neužšaldyto, paprastai lietuviško.
Mano paieškos baigėsi sėkme – Kartenos „Pakalnėje“ gavau pusę porcijos  (daugiau nebuvo :)) cepelinų – puikių, skoningų – visai kaip namie.

Užtai šiandien kepu „uždarytą“  troškinį – gal kartais svarbiau ne išvaizda, o paslėptas ar netikėtas skonis.

Uždarytas troškinys

Receptas – laisva kūryba iš to, kas jums skanu, ko turite šaldytuve,  „patiuninguoti“ vakarykščiai likučiai – saldu, aštru – kas tik jums patinka.
Mano troškinys iš ketvirčio naminės vištos, moliūgų, cukinijos, obuolių, razinų, imbiero – lengva, bet šiltai macnu 🙂
Paruoštą troškinį ( galima jį pasiruošti iš anksto) sudedame į keramikinį indą ar indelius.
Iškočiojame atšildytos bemielės sluoksniuotos tešlos ( jei didelis indas, patogiau pirkti pakuotę kur yra 2 lapai tešlos o ne 6 ). Atsipjovę juostelę, apjuosiame indą. Tada uždengiame tešla visą paviršių ir pritvirtiname prie juostelės. Padarome įpjovimus.
Pašauname į orkaitę, kol tešla apkeps , o sušilęs troškinys pradės leisti garus pro įpjovimus.

Paprastų paprasčiausia, bet tikrai nustebinsite netikėtą svečią.

Jei užklojus formą (formeles) liko tešlos kampeliai, įvyniokite po skiltelę obuolio , apibarstyto cukrumi – dar ir prie arbatos turėsite ką prisikąsti.

Kiek važiuoju per Lietuvą, tiek aikčioju – na ir graži ta mūsų šalis…