Burokėlių čatnis

Vydamasi savo pažadus ( labai gerai turėti savo blogą – neaušinant burnos apie „kaip tu čia gaminai?“ , pasiūlai pasiskaityti :)), turiu kuo skubiau aprašyti savo šaldytuvo favoritą – burokėlių čatnį.
Ko jau ko, bet burokėlių Lietuvoje niekada netrūksta – čia turbūt mūsų nacionalinis produktas (nors pasirodo – kilęs iš Azijos). Vis girdžiu, kad labai skanu burokėlius kepti orkaitėje, tačiau taip dar neruošiau. Burokėlių čatnis ( gal troškinys ? ) gelbsti mane daugeliu atvejų – ir kaip karštas garnyras prie žuvies ar mėsos patiekalų, ir šaltas su rūkyta žuvimi ar tiesiog užteptas ant duonos ar trapučio.
Burokėliuose gausu fosforo, magnio, kalio, kalcio ir kitų vitaminų ir mikroelementų. Taip pat gausu jodo ir geležies. Taigi, valgai ir sveiksti🙂Burokėlių čatnis

Burokėlių čatnis (apie 1.5 l )

1 kg virtų burokėlių
800 g svogūnų
100 g imbiero šakniesBurokėlių čatnis
3 saliero lapkočiai
1 a š panč masalos
1 a š pipirų mišinio
50 g džiovintų spanguolių
50 g razinų
2-3 šaukštai aliejaus
žiupsnelis cukraus, druska pagal skonį

Turbūt reikėtų pradėti nuo „išsiverdam burokėlius“… Tikrai jų neverdu, o nusiperku išvirtus dar šiltus  turgelyje. Esu mačiusi parduotuvėse virtus vakuuminėje pakuotėje, bet pirkti tokių neteko.
Taigi, nulupame virtus burokėlius.
Nuluptus svogūnus supjaustome žiedais arba pusžiedžiais – darbą paspartina ir ašarojimą sumažina daržovių pjaustyklė.
Į kilią keptuvę, įpylę aliejaus, suberiame susmulkintą imbierą ir prieskonius (jei turite dar kokių nors masalų – nepagailėkite ). Pakepinę ir išskleidę jų aromatų puokštę, sudedame pjaustytus svogūnus ir salierus.
Kepame ant mažos ugnies – praktiškai troškiname. Įberiame druskos ir truputį cukraus – svogūnai išskiria savo sultis ir jose troškinasi apie 10 min.
Tuo tarpu smulkiais šiaudeliais supjaustome burokus.Burokėlių čatnis
Sumaišome juos su svogūnais, suberiame razinas ir spanguoles. Troškiname, kartais pamaišydami , uždengę keptuvę dangčiu. Po 15-20 minučių skysčio beveik nebelieka, o visi skoniai ir kvapai susijungę į vientisą melodiją .
Kai , pasakodama draugei receptą , užsiminiau apie tokį kiekį svogūnų, ji labai nustebo, nes jų nesijaučia – jei net dukra, kuri svogūną iškapsto iš bet kur, o jei nesugeba rasti, tai iš vis nevalgo, ragaudama karštą čatnį su žuvies maltiniais ar tepdama ant duonelės su avokadu neprikibo , kad yra svogūnų, tai patikėkite skonio vientisumu.
Aštrokas per salsvumą, su imbiero gaidele , šiltos sodrios spalvos – tobulas žiemos valgis – o ir į svečius stiklainiuką nusinešti pravartu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s