Prisiminimų žagarėliai

Šventa diena – juk tiek keliaujančių,grįžtančių ir laukiančių – tiek pat ir palinkėjimų, kreipimųsi su prašymais į dievulį, kad visi saugiai atvyktų ten, kur norėjo nuvykti.
Laukiu grįžtančių vaikų. Maluosi po virtuvę, kantriai vykdydama visus darbus pagal sąrašą , ir mintimis keliauju pas savo tėvelius – žiemą nelengva jiems keliauti iki pajūrio. Darau sterko maltinius ir prisimenu, kaip mamytė moka nuostabiai paruošti žuvį. O kokias želė… net valgyti gaila – gali tik grožėtis🙂
Neveju truputį liūdnų minčių ir prisiminimų – matyt tokia diena, kai atminty išlenda senolių patirtis ir pamokymai.
Mano močiutė nebuvo didi kulinarė, bet buvo tikra dama – visada pasitempusi, rami ir miela. Tačiau žagarėlius ji kepdavo nerealius. Kai susigriebiau, kad ir man būtina žinoti žagarėlių receptą, tiksliai jo nebeprisiminė, o aš, užsirašiusi prieš daugybę metų, tik šiandien nutariau juos iškepti grįžtantiems vaikams.

Man pavyko !!!
Dabar ir aš būsiu nerealių žagarėlių kepėja🙂

Žagarėliai (močiutė vadindavo gruzdais)

2 kiaušiniai
1 trynys
3 šaukštai grietinės (šaukštai su kaupu)
žiupsnelis druskos ir cukraus
miltų, kad būtų galima kočioti (suskaičiavau – 13-15 v.š)

0,5 l aliejaus kepimui
2-3 šaukštai cukraus pudros apibarstymui

Kiaušinius išplaku su cukrumi ir druska.
Sudedu grietinę. Išplaku (mikseriu).
Po truputį plakdama,sudedu miltus. Nepadauginkite – vis pažiūrėkite – gal jau pakanka. Juk ir kiaušiniai įvairūs, ir šaukštai grietinės nevienodi🙂
Ant stalo pasiberiu miltų ir, padalinusi tešlą į 3 dalis, kiekvieną iškočioju.
Tešlą iškočioti reikia maksimaliai plonai – kuo ploniau, tuo skanesni žagarėliai. Man visada tas kočiojimas atrodė labai sudėtingas dalykas, bet po imbierinių sausainių, ši tešla pasirodė kur kas lengviau valdoma.
Iškočiojusi vieną dalį, pasiimu tokį senovišką virtuvinį įnagį – garbanotą diskelį ir supjaustau tešlą juostelėmis įpjaudama dar ir juostelės viduriuke.
Kiekvieną juostelę perneriu(gal aiškiau – perkišu) per tą įpjovimą.
Pasiruošiu 2 dideles lėkštes – ant vienos dedu popieriaus aliejaus pertekliui sugerti,o ant kitos – sudėti žagarėliams.
Į keptuvę supilu dalį aliejaus, įdedu gabalėlį žalios bulvės (tiksliai nežinau kam – mačiau kad močiutė taip darydavo – lygtai, kad žagarėliai nedegtų). Kai bulvė pradeda burbuliuoti, dedu po 3-4 žagarėlius. Jie labai greitai išsipučia ir pradeda ruduoti – nesudeginkit.
Kol sudedu kitą partiją, pirmoji jau būna pasiruošusi keliauti nuo popieriaus ant lėkštės. Iš karto apibarstau cukraus pudra.
Matau, kad mažoka aliejaus – įpilu šviežio ir kiek palaukiu, kol bulvė ims burbuliuoti🙂
Ir taip daug kartų🙂

Kai žiūrėdavau kaip tai vyksta, atrodydavo labai ilgas ir sunkus darbas, bet šiandien net nustebau, kaip greitai man pavyko iškepti žagarėlius. Ir dar – kaip smagu į juos kepančius žiūrėti  – kiekvienas vis su  kitokiais „burbulais“. Receptas gal ir buvo primirštas, bet skonis – neužmirštamas. Tikrai🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s