Grietinietis

Dangaus žydrynė išsiliejo šlaituose prie Vilniaus. Kai pamatau tuos mėlius Pavilnio kalneliuose, į mano širdį ateina pavasaris. Trūksta man to mėlio pajūryje – turiu tik kelis žibučių kelmelius po krūmu, vyro parvežtus iš gūdžių miškų, kad nustočiau dejavusi dėl šiuose kraštuose nepaplitusių žibučių…
Ir nieko čia nepadarysi –  kaskart turiu aptikti sau įprastus sezonų atributus – kitaip ir nesuprasi, kad gyveni. Nors ir ne žemaitė, bet užsispyrusi –vis  nepailstu ieškoti žibučių. Kadaise esu užtikusi miškelyje prie Kretingos (dabar jų ten neliko), su vaikais esame išbraidžioję ne vieną pamiškę – be rezultatų. Žinau, kad Latvijos pasienyje auga.
Nusipirkau turgelyje žibučių saują – smagu, bet vis tiek norisi miške į jas akis paganyti :)

Po pasivažinėjimo į Vilnių, šaldytuve aptikau  užsilikusios grietinės – net neatsimenu kodėl tiek daug jos pirkau – dažnai idėjos pabėga jau išėjus iš parduotuvės :).
Patikrinau savo receptų klodus ir nutariau kepti grietinietį (reiktų rašyti grietinėtis, bet programa vis tiek taiso kaip netinkamą žodį, todėl pasilieku prie įprasto ausiai :)). Skaityti toliau